Vestuvių tradicijos
Turinys Papročiai, susiję su pasiruošimu vestuvėms Senųjų vestuvių veikėjai Įdomesni senovės lietuvių vestuviniai papročiai Bažnyčioje Jaunųjų guldymas

Vestuvių tradicijos

Žiauriai smagūs saldainiai
Žiauriai smagūs saldainiai

Gaminam nuo 1 kg. Apie individualų pasiūlymą...

Papročiai, susiję su pasiruošimu vestuvėms

Pasiruošimas vestuvėms vykdavo mergvakario metu, nes mergvakaris senovėje būdavo visiškai kitoks nei priimta šiais laikais. Visų pirma, tai būdavo ne tik jaunosios, bet ir jaunikio šventė. Visų antra, mergvakarį gaubė anaiptol ne nerūpestingumo ir šėliojimo aura, kaip kad šiandien, o atvirkščiai – susikaupimo ir iniciacijos naujam gyvenimo etapui nuotaika.
Ritualinė mergvakario esmė: jaunosios išpirkimas ir jaunavedžių sujungimas. Išpirkdavo jaunąją įvairiais ritualais: būdavo atliekamas sandėris, t.y. per mergvakarį visi pažadėdavo kas puspūrį, kas avį, kas veršį ir t.t. Vėliau būdavo atliekamos jaunosios pintuvės (jai išpindavo kasas – mergystės simbolį), jaunavedžiai pasikeisdavo žiedais. Tada piršlys duodavo jauniesiems atsigerti iš vieno indo alaus. Tai, kaip ir apsikeitimas žiedais simbolizuodavo, dviejų žmonių sąjungą.


 

Materialieji ir dvasiniai mainai vestuvių papročiuose



Vestuvės senovės Lietuvoje – visų pirma būdavo galimybė vienu ar kitu būdu pagerinti šeimos materialinę padėtį. Ištekinamoms dukterims buvo duodama nekilnojamojo turto dalis, vadinama pasoga, susidedanti iš gyvulių, javų, žemės ūkio įrankių, pakinkytų arklių, pinigų ir kt. Prieš dedant kraičius į vežimą, dažniausiai jaunikis, vyriausiasis pabrolys arba piršlys išpirkdavo kraitį iš nuotakos motinos ar kitų moterų.
Taigi materialine nauda džiaugdavosi abi pusės. Materialiniai mainai vykdavo ir šeimos viduje. Vedus broliams, ištekėjus dukterims, ūkį pasidalydavo broliai. Būdavo atvejų, kad ūkio nesmulkindavo, o vyriausias brolis išmokėdavo dalį. Tačiau vykstant materialiesiems mainams, neišvengiami būdavo ir dvasiniai mainai – nuotakos perėjimas iš vienos šeimos į kitą. Jos nutekėjimas į kitą šeimą, dažnai liūdnomis gaidomis atsispindi lietuvių dainuojamojoje tautosakoje, ypač mergvakario raudose, nes, kaip jau minėta, mergvakaris senovės lietuvaitėms būdavo svarbus pereinamasis laikotarpis, kai vykdavo atsisveikinimo su senąja ir perėjimo į naująją šeimą apeigos.
Šiose raudose jaunoji apraudodavo savo jaunystę, atsisveikindavo su šeima, nes neretas atvejis mūsų močiučių ir promočiučių gyvenime būdavo nutekėjimas į toli nuo gimtinės esantį Lietuvos kraštą, o net ir nutekėjus į gretimą kaimą, svarbiausia tapdavo nauja šeima ir darbas jos gerovei. Taigi vienas iš reikšmingų priešistorinės kilmės papročių buvo nuotakos atsisveikinimo su namų židiniu ir su savo gimtuoju kaimu paprotys, kuris atspindi kaimo bendravimo tradicijas. Jaunoji prieš vestuves eidavo atsisveikinti su kaimynais, o atsisveikinimas su šeima, kaip minėta, atsiskleidžia mergvakario raudose.
Į viršų
Surenkite savo vestuvėse diplomų teikimo ceremoniją! Nepakartojama pramoga – garantuota! Diplomų pavyzdžiai....

Senųjų vestuvių veikėjai

Jaunikio svarbiausiasis veikėjas – piršlys. Tai vienas iš spalvingiausių figūrų lietuvių liaudies vestuvėse. Piršlys vadovauja vestuvėms, jis išsiskiria dideliais vaidybiniais, improvizaciniais bei retoriniais sugebėjimais. Piršlį jaunikis pasirinkdavo iš savo giminių ar pažįstamų rato. Piršlybos visoje Lietuvoje vykdavo dažniausiai baigiantis lauko darbams, rudenį arba žiemą, per mėsiedą.
Žemaitijoje ir Suvalkijoje, svarbią vietą užėmė piršlio korimas. Žemaičiai piršlio iškamšą ne tik kardavo, bet ir degindavo, o patį piršlį visada išvaduodavo nuotaka. Pagal seną tradiciją piršlys j sutuoktuves su jaunuoju važiuoja pirmoje mašinoje, o svočia su jaunąja – antroje. Grįžtant piršlys su svočia pirmoje mašinoje, o už jų – jaunavedžiai.
Nuotakos svarbiausioji veikėja – svočia. Ji lietuvių liaudies vestuvėse nuotakos pusėje – vyriausioji. Svočia būdavo kviečiama vyresnio amžiaus ištekėjusi nuotakos giminaitė. Jos pareiga buvo lydėti nuotaką į jungtuves, vadovauti apeigoms. Kita vestuvių veikėja, atstovaujanti nuotakai – vyriausioji pamergė. Jaunoji savo netekėjusią seserį, giminaitę ar artimą draugę paskirdavo vyriausiąja pamerge. Ji atlikdavo tam tikras pareigas ruošiantis vestuvėms.

Tradicinės vestuvių linksmybės

Žinoma, visų pirma, mūsų protėviai, kaip ir mes, linksmindavosi muzikos pagalba. Pagroti per vestuves būdavo kviečiami savo arba kaimyninių kaimų muzikantai. Muzika turėdavo būti vestuvių stiliaus, žaisminga bei džiugi, vestuvėse grodavo įvairiausi ansambliai. Grojama buvo medinėmis triūbomis, kanklėmis, būgnais, vamzdeliais ir smuiku. Kitas linksmybių būdas – šokiai. Šokdavo mūsų senoliai vestuvinius šokius, pritariant trankiai muzikai. Kas pavargdavo, pailsėdavo pasakodami legendas, istorijas, patarles. Taip pat būta daug visokiausių pokštų ir anekdotų bei begalė mįslių ir pan. Taigi senovėje linksmybių vestuvėse netrūkdavo, kaip ir šiomis dienomis. Žinoma, tautosaką: legendas, istorijas ir patarles mes, deja, linkę užmiršti ir keisti šį gražų pasakojimo paprotį vestuviniais žaidimais ir konkursais. Tačiau juose vis viena išlikę senųjų papročių liekanų, kaip ir straipsnyje išvardintose vestuvių apeigose. Gražu, kad nenusigręžiame nuo papročių, o tradicinės, muziejuose ar kaimo turizmo sodybose rengiamos vestuvės vis labiau populiarėja ir jauni žmonės vis dažniau atsisuka į savo šaknis ir švenčia vestuves taip, kaip tai kadaise darydavo mūsų senoliai.
Į viršų
Atšaldytas šampanas, kylantys tauraus gėrimo purslai ir išskirtinė, JŪSŲ nepakartojamą šventei pritaikita butelio etiketė... Tiek nedaug trūksta iki idilės...

Įdomesni senovės lietuvių vestuviniai papročiai

Vesti ar tekėti buvo leidžiama iš eilės pagal gimimo pirmumą. Pasitaikydavo, kad neištekėjus vyriausiai dukteriai, netekėjusios likdavo ir kitos. Grupinės šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis – jaunasis. Paprotys vestuvėse uždaryti vartus prieš jaunavedžio būrį – išlikęs iki šiol. Senovėje nuotaka vartų saugotojui turėdavo duoti porą vilnonių kojinių, o jos palydovai – pinigų. Jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas, išvežant jaunąją, piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vadinimas preke, derėtuvės, žiedo, vainiko, kasos, sodo, rūtų mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, nuotakos pulko pirkimas, dovanos ir pan. – žmonos vogimo tradicijų liekanos. Vestuvės senovės Lietuvoje dažniausiai būdavo antradieniais, o turtingųjų šeimose – sekmadieniais. Plačiai žinomas paprotys jungtuvių dienos rytą nuotakai slėptis nuo jaunikio pirkaitėje arba po drobule.

Sužadėtuvių ir vestuviniai žiedai

​Amžiną meilę simbolizuojanti tradicija. Sužadėtuvių ir vestuvių žiedai dovanojami nuo seno ir turi gilias mitologines šaknis. Žiedai yra ir simboliai, ir ceremonijos dalis. Sužadėtuvių žiedas – tai pažadas tekėti, o vestuvinis žiedas – ištikimybės pažadas. Kokį žiedą pasirinkti tokia ypatinga proga? Sužadėtuvių žiedus imta dovanoti senovės Romoje. Jei vyro išrinktoji priimdavo žiedą, ji pasižadėdavo tekėti ir įstatymiškai jau priklausė vyriškiui. Populiaru dovanoti sužadėtuvių žiedus su deimantais, kurie simbolizuoja apsaugą nuo piktųjų dvasių, besikėsinančių į jaunąją porą. Be to, deimantų skaidrumas simbolizuoja tyrumą, o tvirtumas – būsimos santuokos tvirtybę. Pirmasis sužadėtuvių žiedą su deimantu padovanojo Austrijos valdovas Maksimilijonas I savo būsimai žmonai Marijai iš Burgundijos dar 1477 m.

Jaunosios ieškojimas tradicija

Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką.

Rūtų įteikimas vyrams

Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą.
Į viršų
Vestuvių svečių anketos – tai santūri prabanga ir nepakartojamų akimirkų įamžinimas!

Bažnyčioje

Jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda – jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris – kiek leisdavo navos plotis. Svočia patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobę ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui.

Jaunųjų sutikimas

Laukdami jaunųjų svečiai kieme ant aukštos karties iškeldavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo būtų šviesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus. Juos skobdavo iš raudonų ir baltų burokų, o į vidų įstatydavo žvakelę.

Stalo vadavimas

„Jaunosios sodą“ surišdavo ir papuošdavo jaunosios pusės moterys. Dažniausiai „sodas“ buvo daromas iš nukirstos eglės viršūnės arba didelės siūlų ritės. Tokį „sodą“ pakabindavo virš stalo. Jį ir turėdavo pabroliai nusipirkti ir taip vietas prie stalo sau ir jaunikiui išsikovoti. Vykdavo teatralizuotos derybos, „sodo“ gyrimas ir peikimas.

Vainikėlio nuėmimas

Prieš gaubiant jaunąją nuometu, būdavo nuimamas vainikas. Gavęs tėvų leidimą tai atlikdavo vyriausias pabrolys (jaunikio atstovas). Nuėmus vainiką svočia jaunąją apgaubdavo nuometu. Vyriausiam pabroliui atitekusį rūtų vainikėlį pamergės bandydavo pavogti arba turėdavo išpirkti. Atgautą vainiką pamergės uždėdavo jaunosios seseriai, o pabroliai, pasodinę ant kėdės, pakilnodavo tiek kartų, už kiek metų linkėdavo ištekėti.
Į viršų
Užsisakykite vestuvių atributikos rinkinį! Jūsų nuotraukos puoš pagrindinius šventės akcentus ir sukurs karališką atmosferą!

Jaunųjų guldymas

Jaunųjų lovą paprastai išpirkdavo nuotakos pusė. Tuomet lovą paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytą lėlę, kad guolis būtų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi ir duonos nepritrūktų. Jaunuosius gulti palydėdavo svočia. Ji jaunavedžius nurengdavo ir paaiškindavo vedybines priedermes.

Keltuvės

​Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris. Jaunieji norėdami atsikratyti triukšmautojų, turėdavo išsipirkti.

Paprastai antrąją vestuvių dieną, anyta (jaunojo motina) marčiai įteikdavo žarsteklį ir samtį sakydama „Tai tu, martele, dabar šeimininkė“.

Piršlio karimas

Jei vestuvėse kariamas piršlys, jį paprastai gelbėja jaunoji. Uždeda ant peties drobinę arba austinę juostą. Tačiau anksčiau, kai piršlį kardavo jaunosios pusės moterys, jį gelbėdavo jaunosios motina – atleisdama už melą ir dukters išviliojimą.

Seni daiktai naujam gyvenimui

​Besibaigiant vestuvėms kaimynai jauniesiems sunešdavo įvairius senus, nebereikalingus, sulūžusius ūkio padargus ir senus, nebenaudojamus buities daiktus – „naujo gyvenimo pradžiai“.
Į viršų
Kalendoriai 2020
Kalendoriai 2020

Akcija – užsakant bent du vienodus kalendorius: A4 dydis 9 Eur/1 vnt 13 lapų; A3 dydis 14 Eur/1 vnt 13 lapų; A5 dydis (pastatomas) 8,5 Eur. Užsakant pateikti kodą: Ruduo