Atvirukas
Laiškų rašymo menas šiandien praktiškai pamirštas. Ne, mes nekalbame apie kilogramais po šalį keliaujančią verslo korespondenciją. Apie ją, tarp kitko, prirašyta begalė instrukcijų ir knygų, kuriose nagrinėjamos šios korespondencijos rašymo taisyklės. Pakalbėkime apie asmeninį susirašinėjimą laiškais, kurį baigia išstumti elektroninis paštas ir mobilusis ryšys. O sveikinimai? Juos baigia pakeisti elektroninių atvirukų, su jau paruoštais tekstais ir trumpųjų žinučių siuntinėjimas. Būtent, „siuntinėjimas“, o ne siuntimas, nes viena ir ta pati žinutė yra siunčiama daugeliui gavėjų, o jos teksto kūrėjas dažniausiai būna kažkas kitas, o ne pats siuntėjas. Juk daug lengviau internete rastą sveikinimą persiųsti keliolikai gavėjų nei kiekvienam iš jų parašyti asmeninį atviruką. O ir patys popieriniai atvirukai, toks įspūdis, jų gamintojų yra „pritempiami“ prie elektroninio bendravimo, spausdinant juose jau gatavus tekstus, kad tik, ne duok Dieve, siuntėjui netektų sukti galvos, kokį čia sveikinimą parašius. Būtų labai gaila, jeigu iš mūsų socialinės sferos visam laikui pasitrauktų šiltas ir nuoširdus bendravimas laiškais ir sveikinimas atvirukais, kuriuose esančius tekstus užrašo pats siuntėjas. Galbūt pats metas susimąstyti ir pradėti nuo savęs? Kada paskutinį kartą siuntėte draugui tikrą, popierinį laišką ar atviruką? Gal artėja artimo žmogaus gimtadienis ar kita šventė, sveikindami su kuria (kaip būtų nuostabu!) tekstą sukurpsite Jūs patys?
Krikštynų žaidimai
Įdomiai praleidžiam laiką prie stalo. Sužinok daugiau...
Sveikinimo atvirukai
Siuntimo tradicijos. Kaip būdavo seniau?
Nors seniau nebuvo tiek daug švenčių, kaip mūsų dienomis, priežasčių išsiųsti sveikinimo atviruką ar laišką buvo nemažai: šv. Kalėdos ir Naujieji metai, šv. Velykos, krikštynos, vestuvės, gimtadieniai ir netgi paaukštinimas pareigose. Daugiausiai „vargo“ paštininkams suteikdavo šv. Kalėdų ir Naujųjų metų sveikinimai, parašyti ant įstabių atvirukų, kiekvienas iš jų – pats savaime tapdavo dovana! Kai kada sveikinimus pridėdavo prie laiško teksto, o kai kada pasveikinimas tapdavo paties laiško rašymo tikslu.
Sveikinimo atvirukai ir laiškai dažniausiai būdavo rašomi giminėms ir artimiems draugams, gyvenantiems tolėliau. Tuos gi, kurie gyvendavo šalimais, viename mieste, būdavo priimta sveikinti apsilankant svečiuose arba siunčiant vizitinę kortelę (dabartinių atvirukų promočiutė, kuri daug kuo buvo į juos panaši). Iki atvirukų atsiradimo buvo priimta sveikinti gavėją pirmajame arba paskutiniajame einamųjų metų laiške, išreiškiant linkėjimus laiško pradžioje ar pabaigoje.
Į viršų
Nors seniau nebuvo tiek daug švenčių, kaip mūsų dienomis, priežasčių išsiųsti sveikinimo atviruką ar laišką buvo nemažai: šv. Kalėdos ir Naujieji metai, šv. Velykos, krikštynos, vestuvės, gimtadieniai ir netgi paaukštinimas pareigose. Daugiausiai „vargo“ paštininkams suteikdavo šv. Kalėdų ir Naujųjų metų sveikinimai, parašyti ant įstabių atvirukų, kiekvienas iš jų – pats savaime tapdavo dovana! Kai kada sveikinimus pridėdavo prie laiško teksto, o kai kada pasveikinimas tapdavo paties laiško rašymo tikslu.
Sveikinimo atvirukai ir laiškai dažniausiai būdavo rašomi giminėms ir artimiems draugams, gyvenantiems tolėliau. Tuos gi, kurie gyvendavo šalimais, viename mieste, būdavo priimta sveikinti apsilankant svečiuose arba siunčiant vizitinę kortelę (dabartinių atvirukų promočiutė, kuri daug kuo buvo į juos panaši). Iki atvirukų atsiradimo buvo priimta sveikinti gavėją pirmajame arba paskutiniajame einamųjų metų laiške, išreiškiant linkėjimus laiško pradžioje ar pabaigoje.
Atvirukų atsiradimo istorija
Kas gi buvo pirmaisiais sveikintojais?
Pirmaisiais atvirukų „siuntėjais“ galime vadinti senovės egiptiečius, kurie savo sveikinimus įamžindavo papirusų lapuose. Tuo tarpu su Naujaisiais metais vieni kitus sveikinti pirmieji pasaulyje pradėjo senovės kinai.
Atvirutė, arba, jeigu kalbėti tiksliau, atvirlaiškis, kuris XIX a pab. – XX a. pr., vadintas „meniškąją kortele“, turint omenyje kokį nors piešinėlį, neturi vienos tikslios gimimo datos. Šis procesas vystėsi ne vienu laiku ir keliomis linijomis, ir laikotarpis, praėjęs nuo pirmojo atviruko atsiradimo iki šiuolaikinių, mums puikiai pažįstamų atviručių atėjimo į rinką, nemažas. Tačiau tai visiškai suprantama, todėl, kad įvykiai, vykstantys pasaulyje, nebūtinai vystosi nuosekliai ir viena kryptimi. Gyvenimas turi savo logiką. Ir nors vienos, tikslios, atviruko atsiradimo datos nežinome, nes kiekvienoje šalyje šio žanro atsiradimo laikas skirtingas, vis dėlto jau XIX amžiaus pabaiga mums paliko nemažai puikių atvirukų pavyzdžių, todėl šį laikotarpį galima drąsiai vadinti sveikinimo atvirukų meno pradžios era.
Žinoma, kaip jau minėjome, atvirukai turi kur kas senesnę istoriją. Prisiminkime senovės tautas, kurios jau turėjo sveikinimo su Naujaisiais metais tradiciją. Tačiau panašus į šiuolaikinį atvirukas pasaulį pirmą kartą išvydo XV amžiaus pradžioje. Ankstyvaisiais 1400-aisiais rankų darbo atvirukais keisdavosi to meto europiečiai. Vokiečiai raižydavo Naujųjų metų sveikinimus ant medžio plokštelių dar anksčiau nei XV a. pradžioje. Tuo tarpu rankų darbo Valentino dienos atvirukais europiečiai keitėsi nuo XV a. pradžios iki jo vidurio. Tai įrodo, kad Valentino diena anaiptol ne šių laikų prekybininkų išmonė.
Apie 1850-uosius sveikinimo atvirukas tapo visuotinai prieinamu asmeninės komunikacijos būdu, iki tol tai buvo brangus rankų darbo malonumas, dažniausiai ir pristatinėjamas gavėjui tik asmeniškai, naudojantis kurjerių pagalba. Atvirukų atpigimą ir didesnį prieinamumą lėmė spausdinimo technikos pažanga ir apie1840-uosius atsiradę pašto ženklai.
Piešinukais marginti atvirukai atsirado Anglijoje, kur XIX amžiaus pradžioje labai paplito tradicija siųsti vieni kitiems sveikinimo atvirukus šv. Kalėdų proga. Pirmasis toks sveikinimas buvo sukurtas 1794-aisiais dailininko pavarde Dobsonas. Ant šio atviruko buvo pavaizduotas žiemos peizažas ir šeimyna, susirinkusi prie kalėdinės eglutės. Dailininkas nusiuntė šią rankų darbo atvirutę savo draugui, kuriam ji labai patiko. Reikia paminėti, kad tradicija kurti autorinius atvirukus draugams ir artimiesiems, dailininkų gretose tęsiasi iki šiolei, nors jos pobūdis pasikeitė ir dabar dovanų galima gauti, pavyzdžiui, kompiuterinį atviruko variantą. 1795-aisiais Dobsonas atspausdino kelias dešimtis tokių kalėdinių kortelių ir išsiuntė jas savo pažįstamiems.
Tačiau, kol ši tradicija išsivystė į atvirukų leidybos verslą, turėjo praeiti dar šiek tiek laiko. 1843-iaisiais Londone seras Henris Koulas iš savo draugo dailininko užsakė kalėdinį atviruką ir išsiuntė savo artimiesiems. Jis netruko suprasti, kad ši idėja itin patiko draugams ir giminėms, kurie gavo jo siųstą atviruką ir atidarė savo leidyklą, besispecializuojančią atvirukų versle. Seras Henris Koulas nebuvo pirmasis, sumąstęs kalėdinį atviruką, tačiau jis buvo pirmasis komerciolizavęs tradiciją siųsti atvirukus.
Nepaisant to, kad pirmasis sveikinimo su Valentino diena atvirukas atsekamas 1415-aisiais, šis sveikinimo būdas nebuvo paplitęs iki pat XIX amžiaus. Estera Houling, jauna moteris iš Masačiusetso, buvo pirmoji Valentino dienos atvirukų leidėja JAV. Ji pardavė savo pirmąjį atviruką 1849-aisiais ir galiausiai įsteigė sėkmingą leidybos verslą, kuris specializavosi detalizuotai ir įmantriai puoštų sveikinimo atviručių gamyboje.
Į viršų
Pirmaisiais atvirukų „siuntėjais“ galime vadinti senovės egiptiečius, kurie savo sveikinimus įamžindavo papirusų lapuose. Tuo tarpu su Naujaisiais metais vieni kitus sveikinti pirmieji pasaulyje pradėjo senovės kinai.
Atvirutė, arba, jeigu kalbėti tiksliau, atvirlaiškis, kuris XIX a pab. – XX a. pr., vadintas „meniškąją kortele“, turint omenyje kokį nors piešinėlį, neturi vienos tikslios gimimo datos. Šis procesas vystėsi ne vienu laiku ir keliomis linijomis, ir laikotarpis, praėjęs nuo pirmojo atviruko atsiradimo iki šiuolaikinių, mums puikiai pažįstamų atviručių atėjimo į rinką, nemažas. Tačiau tai visiškai suprantama, todėl, kad įvykiai, vykstantys pasaulyje, nebūtinai vystosi nuosekliai ir viena kryptimi. Gyvenimas turi savo logiką. Ir nors vienos, tikslios, atviruko atsiradimo datos nežinome, nes kiekvienoje šalyje šio žanro atsiradimo laikas skirtingas, vis dėlto jau XIX amžiaus pabaiga mums paliko nemažai puikių atvirukų pavyzdžių, todėl šį laikotarpį galima drąsiai vadinti sveikinimo atvirukų meno pradžios era.
Žinoma, kaip jau minėjome, atvirukai turi kur kas senesnę istoriją. Prisiminkime senovės tautas, kurios jau turėjo sveikinimo su Naujaisiais metais tradiciją. Tačiau panašus į šiuolaikinį atvirukas pasaulį pirmą kartą išvydo XV amžiaus pradžioje. Ankstyvaisiais 1400-aisiais rankų darbo atvirukais keisdavosi to meto europiečiai. Vokiečiai raižydavo Naujųjų metų sveikinimus ant medžio plokštelių dar anksčiau nei XV a. pradžioje. Tuo tarpu rankų darbo Valentino dienos atvirukais europiečiai keitėsi nuo XV a. pradžios iki jo vidurio. Tai įrodo, kad Valentino diena anaiptol ne šių laikų prekybininkų išmonė.
Apie 1850-uosius sveikinimo atvirukas tapo visuotinai prieinamu asmeninės komunikacijos būdu, iki tol tai buvo brangus rankų darbo malonumas, dažniausiai ir pristatinėjamas gavėjui tik asmeniškai, naudojantis kurjerių pagalba. Atvirukų atpigimą ir didesnį prieinamumą lėmė spausdinimo technikos pažanga ir apie1840-uosius atsiradę pašto ženklai.
Piešinukais marginti atvirukai atsirado Anglijoje, kur XIX amžiaus pradžioje labai paplito tradicija siųsti vieni kitiems sveikinimo atvirukus šv. Kalėdų proga. Pirmasis toks sveikinimas buvo sukurtas 1794-aisiais dailininko pavarde Dobsonas. Ant šio atviruko buvo pavaizduotas žiemos peizažas ir šeimyna, susirinkusi prie kalėdinės eglutės. Dailininkas nusiuntė šią rankų darbo atvirutę savo draugui, kuriam ji labai patiko. Reikia paminėti, kad tradicija kurti autorinius atvirukus draugams ir artimiesiems, dailininkų gretose tęsiasi iki šiolei, nors jos pobūdis pasikeitė ir dabar dovanų galima gauti, pavyzdžiui, kompiuterinį atviruko variantą. 1795-aisiais Dobsonas atspausdino kelias dešimtis tokių kalėdinių kortelių ir išsiuntė jas savo pažįstamiems.
Tačiau, kol ši tradicija išsivystė į atvirukų leidybos verslą, turėjo praeiti dar šiek tiek laiko. 1843-iaisiais Londone seras Henris Koulas iš savo draugo dailininko užsakė kalėdinį atviruką ir išsiuntė savo artimiesiems. Jis netruko suprasti, kad ši idėja itin patiko draugams ir giminėms, kurie gavo jo siųstą atviruką ir atidarė savo leidyklą, besispecializuojančią atvirukų versle. Seras Henris Koulas nebuvo pirmasis, sumąstęs kalėdinį atviruką, tačiau jis buvo pirmasis komerciolizavęs tradiciją siųsti atvirukus.
Nepaisant to, kad pirmasis sveikinimo su Valentino diena atvirukas atsekamas 1415-aisiais, šis sveikinimo būdas nebuvo paplitęs iki pat XIX amžiaus. Estera Houling, jauna moteris iš Masačiusetso, buvo pirmoji Valentino dienos atvirukų leidėja JAV. Ji pardavė savo pirmąjį atviruką 1849-aisiais ir galiausiai įsteigė sėkmingą leidybos verslą, kuris specializavosi detalizuotai ir įmantriai puoštų sveikinimo atviručių gamyboje.
Atvirukų atsiradimas žemyninėje Europos dalyje
Jau aptarėme, kas pirmieji istorijoje pradėjo rašyti sveikinimus vieni kitiems, taip pat apžvelgėme atvirukų atsiradimo Anglijoje istoriją. Dabar kviečiame Jus prisiliesti prie šios tradicijos susikūrimo žemyninėje Europos dalyje. O straipsnio pabaigoje plačiau aptarsime atvirukų vystymosi istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Taigi, peržvelkime kai kuriuos išlikusius dokumentinius šaltinius, bylojančius mums apie sveikinimo atvirukais tradicijas. Aptarsime tuos atvejus, kurie žvelgiant iš šiandienos perspektyvos priskiriami grafinio dizaino žanrui. Vienas iš pirmųjų šaltinių, nurodančių sąsają su sveikinimo atvirukais mus pasiekia iš 1777-ųjų, kai „Paryžiaus pašto almanachas“ paskelbė pranešimą apie tai, kad „kad paštu siunčiamos graviruotos kortelės, dažnai su tekstu, kaip pasveikinimas įvairiausiomis progomis“. Šios naujovės autoriumi laikomas graviruotojas Demezonas. Deja, šio periodo atvirukai nepasiekė mūsų dienų.
Tuo pačiu metu Prancūzijoje itin išpopuliarėja graviruotos atvirutės, panašios į šiuolaikines reklamines atvirutes Pirmosios buvo sukurtos XVIII amžiaus prancūzų graviruotojo Šofaro, žymaus Ž. Ž. Ruso, Ovidijaus ir Lafonteno kūrinių dailininko ir iliustratoriaus. Jis sugalvojo pačias pirmąsias vizitines korteles, šiuolaikinių prototipus, tik kur kas ištaigingesnes. Pirmoji iš jų sukurta 1760-aisiais, tai buvo paties autoriaus vizitinė kortelė. Kaip tokių kortelių pavyzdį, galime paminėti graviruotą kortelę, sukurta pagal ispanų grando užsakymą. Joje pavaizduotas erelis, kaip savininko elegantiškumo alegorija, karo trofėjai – vyriškumo simboliai, žaidžiantys amūrai ir grojantis svajotojas jaunuolis, šie simboliai perteikia lyriškąją kortelės savininko gyvenimo dalį. Vienu žodžiu, vizitinėje ispano kortelėje buvo pavaizduoti visi svarbiausi to meto aristokratui gyvenimo aspektai. Piešinių atliekama parodomoji ir dekoratyvinė funkcija puikiai suveikė grando prestižo palaikymui, be jokios abejonės, dailininkas su savo užduotimi puikiai susitvarkė.
Pažiūrėkime, kaip įvykiai rutuliojosi toliau, besiaiškindami, kokiu būdu gimė idėja ne tik vietoje laiško voke siųsti atvirlaiškius, tačiau ir iliustruoti juos. Iš pradžių, pirmaisiais XIX amžiaus metais Prancūzijoje atsirado iliustruotas pašto popierius, 30-aisiais XIX amžiaus metais ši naujovė atsirado Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Toliau įvykiai rutuliojosi Vokietijoje. 1865-ųjų metų lapkritį vokiečių pašto konferencijoje prūsų pašto darbuotojas Henrikas fon Stefanas pasiūlė išleisti atvirlaiškį, kurio viena pusė skirta adresui, o kita - tekstui. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Per dvejus metus atsirado dar du panašūs projektai. Vieną pasiūlė knygų pardavėjas Fridleinas iš Leipcigo, kuris paprašė pašto valdininkų suteikti leidimą išleisti „universalią korespondencijos kortelę“, antrasis variantas priklausė vienai Leipcigo firmai rekomendavusiai pašto valdininkams išleisti „universalią korespondent-kortą“, kurios vienoje pusėje išdėstomas adresas, o kitoje siūlyta patalpinti trisdešimt frazių, tarp kurių buvo įvairūs sveikinimai, užuojautos žodžiai, trumpi pranešimai. Iš viso to žmogus galėjo išsirinkti reikiamą teksto variantą, o visa kita užbraukti. Tokio susidomėjimo pašto kortelėmis Vokietijoje priežastis buvo gana praktiška. Šios kortelės, kaip spausdinti leidiniai, buvo apmokestinamos ne brangiu pašto tarifu, o daug mažesniu banderoliniu mokesčiu, поскольку kadangi jos nebuvo laikomos laiškais. Tačiau abu taip gudriai sugalvoti projektai buvo atmesti, nes pašto darbuotojai nenorėjo netekti pinigų.
Istorija tęsėsi Austrijos-Vengrijos imperijoje. 1869-ųjų sausį Karo Akademijos Vienoje ekonomikos profesorius Emanuelis Germanas viename iš laikraščių paskelbė apie jo išrastą „korespondentinę kortelę“. Šio varianto autorius siūlė laiško tekstą apriboti 20-čia žodžių, įskaitant adresą ir parašą. Profesoriaus pasiūlymą Austrijos-Vengrijos valdininkai priėmė, atmesdami žodžių skaičiaus apribojimą, kadangi žodžių skaičiavimui būtinai reikėjo išlaikyti tam tikrą pašto darbininkų skaičių. Taigi, 1869-ųjų spalio 1-ąją buvo išleista „korespondentinė kortelė“ su atspausdintu pašto ženklu, kurio vertė siekė du kreicerius. Tai buvo pirmoji pašto atvirutė. Iš pradžių, bijodami smalsių žvilgsnių, daugelis privačių asmenų ir ypač firmos vengė naudotis šio tipo atvirlaiškiais, tačiau po truputį publika prie jų priprato, o pašto atvirukai tokiu būdu vis labiau plito, pradėję savo kelionę po pasaulį. 1871-aisiais juos pradėjo pardavinėti Anglijos, Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos, Danijos, Nyderlandų pašto institucijos, 1872-aisiais prie šių šalių prisijungė Švedija, Norvegija, Ceilonas, 1873-aisiais – Prancūzija, Ispanija, Rumunija, Serbija, Čilė, 1874-aisiais – Italija.
Įdomus epizodas, susijęs su atvirukų istorija, įvyko Prancūzijoje 1870-aisiais Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Rugsėjo 18-ąją Paryžius buvo apsuptas prūsų kariuomenės ir todėl Krašto apsaugos valdyba rugsėjo 26-ąją Prancūzijai išdavė dekretą dėl oro balionų naudojimo sostinės susisiekimui su likusia šalies dalimi užtikrinti. Rugsėjo 30-ąją į orą pakilo pirmasis oro balionas, savo krepšyje skraidindamas 4 kg atvirlaiškių „Cartes postales par balon“. Ant jų buvo papildomas užrašas: „Par ballon non Monte“. Prie viso šio ant atvirlaiškių buvo išspausdinti antimilitaristiniai lozungai.
Viena iš versijų, bylojančių apie iliustruotų pašto kortelių, labai artimų šiuolaikiniams atvirukams, atsiradimą, susijusi su jau minėtu Prancūzijos-Prūsijos karu. Tai atsitiko 1870-ųjų žiemą, kai prancūzų armija, kurioje buvo apie 40 000 kareivių, buvo susitelkusi nedideliame Konli miestelyje Bretanėje. Greitu metu kareiviams nebeužteko vokų ir popieriaus siunčiamiems laiškams. Tada knygų pardavėjas Leonas Benardo nusprendė šiam tikslui naudoti sandėlyje turimą kartoną. Jis jį supjaustė ir ėmė pardavinėti. Netyčia į jo rankas pakliuvo lapai, ant kurių buvo kareivių piešiniai ir karikatūros. Ši idėja jam patiko ir sumanus knygų prekeivis sugalvojo patriotišką vinjetę, kuria ir papuošė atvirukus.
Sumanymas pasirodė toks sėkmingas, kad tais pačiais metais išleido dar vieną atviruką, skirtą armijai ir jūrų laivynui. Be aprašytųjų jis buvo dar aštuonių atvirukų autoriumi bei sumanytoju. Šie atvirukai taip pat buvo susiję su Prancūzijos-Prūsijos karu.
Tarp pirmųjų atvirukų autorių paminėtinas ir vario graviruotojas Francas Rorichas. Jis sukūrė kortelę su Ženevos ežero vaizdu, kuri buvo išleista Ciuriche 1872-aisiais. Tai buvo vadinamoji vaizdinė atvirutė. Šio pobūdžio atvirukai sėkmingai išliko iki mūsų dienų.
Į viršų
Taigi, peržvelkime kai kuriuos išlikusius dokumentinius šaltinius, bylojančius mums apie sveikinimo atvirukais tradicijas. Aptarsime tuos atvejus, kurie žvelgiant iš šiandienos perspektyvos priskiriami grafinio dizaino žanrui. Vienas iš pirmųjų šaltinių, nurodančių sąsają su sveikinimo atvirukais mus pasiekia iš 1777-ųjų, kai „Paryžiaus pašto almanachas“ paskelbė pranešimą apie tai, kad „kad paštu siunčiamos graviruotos kortelės, dažnai su tekstu, kaip pasveikinimas įvairiausiomis progomis“. Šios naujovės autoriumi laikomas graviruotojas Demezonas. Deja, šio periodo atvirukai nepasiekė mūsų dienų.
Tuo pačiu metu Prancūzijoje itin išpopuliarėja graviruotos atvirutės, panašios į šiuolaikines reklamines atvirutes Pirmosios buvo sukurtos XVIII amžiaus prancūzų graviruotojo Šofaro, žymaus Ž. Ž. Ruso, Ovidijaus ir Lafonteno kūrinių dailininko ir iliustratoriaus. Jis sugalvojo pačias pirmąsias vizitines korteles, šiuolaikinių prototipus, tik kur kas ištaigingesnes. Pirmoji iš jų sukurta 1760-aisiais, tai buvo paties autoriaus vizitinė kortelė. Kaip tokių kortelių pavyzdį, galime paminėti graviruotą kortelę, sukurta pagal ispanų grando užsakymą. Joje pavaizduotas erelis, kaip savininko elegantiškumo alegorija, karo trofėjai – vyriškumo simboliai, žaidžiantys amūrai ir grojantis svajotojas jaunuolis, šie simboliai perteikia lyriškąją kortelės savininko gyvenimo dalį. Vienu žodžiu, vizitinėje ispano kortelėje buvo pavaizduoti visi svarbiausi to meto aristokratui gyvenimo aspektai. Piešinių atliekama parodomoji ir dekoratyvinė funkcija puikiai suveikė grando prestižo palaikymui, be jokios abejonės, dailininkas su savo užduotimi puikiai susitvarkė.
Pažiūrėkime, kaip įvykiai rutuliojosi toliau, besiaiškindami, kokiu būdu gimė idėja ne tik vietoje laiško voke siųsti atvirlaiškius, tačiau ir iliustruoti juos. Iš pradžių, pirmaisiais XIX amžiaus metais Prancūzijoje atsirado iliustruotas pašto popierius, 30-aisiais XIX amžiaus metais ši naujovė atsirado Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Toliau įvykiai rutuliojosi Vokietijoje. 1865-ųjų metų lapkritį vokiečių pašto konferencijoje prūsų pašto darbuotojas Henrikas fon Stefanas pasiūlė išleisti atvirlaiškį, kurio viena pusė skirta adresui, o kita - tekstui. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Per dvejus metus atsirado dar du panašūs projektai. Vieną pasiūlė knygų pardavėjas Fridleinas iš Leipcigo, kuris paprašė pašto valdininkų suteikti leidimą išleisti „universalią korespondencijos kortelę“, antrasis variantas priklausė vienai Leipcigo firmai rekomendavusiai pašto valdininkams išleisti „universalią korespondent-kortą“, kurios vienoje pusėje išdėstomas adresas, o kitoje siūlyta patalpinti trisdešimt frazių, tarp kurių buvo įvairūs sveikinimai, užuojautos žodžiai, trumpi pranešimai. Iš viso to žmogus galėjo išsirinkti reikiamą teksto variantą, o visa kita užbraukti. Tokio susidomėjimo pašto kortelėmis Vokietijoje priežastis buvo gana praktiška. Šios kortelės, kaip spausdinti leidiniai, buvo apmokestinamos ne brangiu pašto tarifu, o daug mažesniu banderoliniu mokesčiu, поскольку kadangi jos nebuvo laikomos laiškais. Tačiau abu taip gudriai sugalvoti projektai buvo atmesti, nes pašto darbuotojai nenorėjo netekti pinigų.
Istorija tęsėsi Austrijos-Vengrijos imperijoje. 1869-ųjų sausį Karo Akademijos Vienoje ekonomikos profesorius Emanuelis Germanas viename iš laikraščių paskelbė apie jo išrastą „korespondentinę kortelę“. Šio varianto autorius siūlė laiško tekstą apriboti 20-čia žodžių, įskaitant adresą ir parašą. Profesoriaus pasiūlymą Austrijos-Vengrijos valdininkai priėmė, atmesdami žodžių skaičiaus apribojimą, kadangi žodžių skaičiavimui būtinai reikėjo išlaikyti tam tikrą pašto darbininkų skaičių. Taigi, 1869-ųjų spalio 1-ąją buvo išleista „korespondentinė kortelė“ su atspausdintu pašto ženklu, kurio vertė siekė du kreicerius. Tai buvo pirmoji pašto atvirutė. Iš pradžių, bijodami smalsių žvilgsnių, daugelis privačių asmenų ir ypač firmos vengė naudotis šio tipo atvirlaiškiais, tačiau po truputį publika prie jų priprato, o pašto atvirukai tokiu būdu vis labiau plito, pradėję savo kelionę po pasaulį. 1871-aisiais juos pradėjo pardavinėti Anglijos, Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos, Danijos, Nyderlandų pašto institucijos, 1872-aisiais prie šių šalių prisijungė Švedija, Norvegija, Ceilonas, 1873-aisiais – Prancūzija, Ispanija, Rumunija, Serbija, Čilė, 1874-aisiais – Italija.
Įdomus epizodas, susijęs su atvirukų istorija, įvyko Prancūzijoje 1870-aisiais Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Rugsėjo 18-ąją Paryžius buvo apsuptas prūsų kariuomenės ir todėl Krašto apsaugos valdyba rugsėjo 26-ąją Prancūzijai išdavė dekretą dėl oro balionų naudojimo sostinės susisiekimui su likusia šalies dalimi užtikrinti. Rugsėjo 30-ąją į orą pakilo pirmasis oro balionas, savo krepšyje skraidindamas 4 kg atvirlaiškių „Cartes postales par balon“. Ant jų buvo papildomas užrašas: „Par ballon non Monte“. Prie viso šio ant atvirlaiškių buvo išspausdinti antimilitaristiniai lozungai.
Viena iš versijų, bylojančių apie iliustruotų pašto kortelių, labai artimų šiuolaikiniams atvirukams, atsiradimą, susijusi su jau minėtu Prancūzijos-Prūsijos karu. Tai atsitiko 1870-ųjų žiemą, kai prancūzų armija, kurioje buvo apie 40 000 kareivių, buvo susitelkusi nedideliame Konli miestelyje Bretanėje. Greitu metu kareiviams nebeužteko vokų ir popieriaus siunčiamiems laiškams. Tada knygų pardavėjas Leonas Benardo nusprendė šiam tikslui naudoti sandėlyje turimą kartoną. Jis jį supjaustė ir ėmė pardavinėti. Netyčia į jo rankas pakliuvo lapai, ant kurių buvo kareivių piešiniai ir karikatūros. Ši idėja jam patiko ir sumanus knygų prekeivis sugalvojo patriotišką vinjetę, kuria ir papuošė atvirukus.
Sumanymas pasirodė toks sėkmingas, kad tais pačiais metais išleido dar vieną atviruką, skirtą armijai ir jūrų laivynui. Be aprašytųjų jis buvo dar aštuonių atvirukų autoriumi bei sumanytoju. Šie atvirukai taip pat buvo susiję su Prancūzijos-Prūsijos karu.
Tarp pirmųjų atvirukų autorių paminėtinas ir vario graviruotojas Francas Rorichas. Jis sukūrė kortelę su Ženevos ežero vaizdu, kuri buvo išleista Ciuriche 1872-aisiais. Tai buvo vadinamoji vaizdinė atvirutė. Šio pobūdžio atvirukai sėkmingai išliko iki mūsų dienų.
Sveikinimo atvirukų verslo vystymasis JAV
Luisas Prangas, vokiečių imigrantas, 1856-aisiais pradėjęs mažą litografijos verslą šalia Bostono, yra dažniausiai siejamas su sveikinimo atvirukų verslo pradžia Amerikoje.
Per 10 metų nuo jo firmos įsteigimo, jis ištobulino spalvotosios litografijos procesą iki tokio taško, kai jo sukurtos įžymių paveikslų reprodukcijos pralenkė kitus grafikos meistrus tieks JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Ankstyvaisiais 1870-aisiais, Prangas išleido prabangią kalėdinių atvirukų kolekciją, skirtą Anglijos rinkai. 1875-aisiais jis išleido pirmąją užbaigtą kalėdinių atvirukų kolekciją JAV publikai.
Prango atvirukai savo populiarumo viršūnę pasiekė 1890-aisiais, tačiau tais pačiais metais parduotuves užplūdo pigių imitacijų potvynis iš užsienio šalių, privertęs Prangą palikti sveikinimo atvirukų verslą. Tarp 1890-ųjų ir 1906-ųjų, buvo stebimas gerokas JAV atvirukų verslo sumažėjimas.
Po 1906-ųjų atėjęs laikotarpis atnešė sveikinimo atviručių rinkai pagyvėjimą, tuomet buvo įsteigtos daugelis šiuolaikinių šios verslo šakos lyderių firmų. Daugelis šių jaunų leidėjų atviručių siužetų buvo ganėtinai nutolę nuo detalizuotų Prango kūrinių. Dominuojančiu elementu tapo jausmų raiška.
Pirmojo pasaulinio karo metu atvirukų gamybos technologijos plėtėsi ir tobulėjo. Antrojo Pasaulinio karo metu atvirukų leidyklos ėmė glaudžiai bendradarbiauti su JAV Pašto Tarnyba.
1980-aisiais atsirado alternatyvūs atvirukai – sukurti ne konkrečiai šventei ar įvykiui, kaip būdavo seniau, bet labiau kaip kasdienio bendravimo principas vienam su kitu, kai siųsti atvirutę gali tiesiog be didelės progos.. „Beproginių“ atvirukų tradicija pučiasi toliau.
Sprogstantis elektroninių technologijų augimas ir vis platėjantis naudojimasis internetu „pagimdė“ elektroninius atvirukus vėlyvaisiais 1990-aisiais.
Į viršų
Per 10 metų nuo jo firmos įsteigimo, jis ištobulino spalvotosios litografijos procesą iki tokio taško, kai jo sukurtos įžymių paveikslų reprodukcijos pralenkė kitus grafikos meistrus tieks JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Ankstyvaisiais 1870-aisiais, Prangas išleido prabangią kalėdinių atvirukų kolekciją, skirtą Anglijos rinkai. 1875-aisiais jis išleido pirmąją užbaigtą kalėdinių atvirukų kolekciją JAV publikai.
Prango atvirukai savo populiarumo viršūnę pasiekė 1890-aisiais, tačiau tais pačiais metais parduotuves užplūdo pigių imitacijų potvynis iš užsienio šalių, privertęs Prangą palikti sveikinimo atvirukų verslą. Tarp 1890-ųjų ir 1906-ųjų, buvo stebimas gerokas JAV atvirukų verslo sumažėjimas.
Po 1906-ųjų atėjęs laikotarpis atnešė sveikinimo atviručių rinkai pagyvėjimą, tuomet buvo įsteigtos daugelis šiuolaikinių šios verslo šakos lyderių firmų. Daugelis šių jaunų leidėjų atviručių siužetų buvo ganėtinai nutolę nuo detalizuotų Prango kūrinių. Dominuojančiu elementu tapo jausmų raiška.
Pirmojo pasaulinio karo metu atvirukų gamybos technologijos plėtėsi ir tobulėjo. Antrojo Pasaulinio karo metu atvirukų leidyklos ėmė glaudžiai bendradarbiauti su JAV Pašto Tarnyba.
1980-aisiais atsirado alternatyvūs atvirukai – sukurti ne konkrečiai šventei ar įvykiui, kaip būdavo seniau, bet labiau kaip kasdienio bendravimo principas vienam su kitu, kai siųsti atvirutę gali tiesiog be didelės progos.. „Beproginių“ atvirukų tradicija pučiasi toliau.
Sprogstantis elektroninių technologijų augimas ir vis platėjantis naudojimasis internetu „pagimdė“ elektroninius atvirukus vėlyvaisiais 1990-aisiais.