Mergvakaris
Turinys Mergvakario diena Apie vyrą Mergvakario šūkis Mergvakario istorija

Mergvakaris

mergvakaris kitaip
Kalendoriai 2020
Kalendoriai 2020

Akcija – užsakant bent du vienodus kalendorius: A4 dydis 9 Eur/1 vnt 13 lapų; A3 dydis 14 Eur/1 vnt 13 lapų; A5 dydis (pastatomas) 8,5 Eur. Užsakant pateikti kodą: Ruduo

Mergvakario diena

Senovėje per mergvakarius mūsų promočiutės graudendavosi ir raudodavo,
bet mes nė nežadam daryti kažko panašaus – mes kaip reikiant atsisveikinsim su tavuoju nerūpestingu vienišės gyvenimu ir laisve! Tu nė neįsivaizduoji, kokia laiminga buvai nerūpestingais jaunystės metais! Bet, neskubėk nusiminti! – dabar būsi dar laimingesnė!

Netiki? Mes tau įrodysim: nuo šiol tavęs laukia mylintis vyras, kuris kiekvieną rytą atneš kavos į lovą ir bent kartą į savaitę įteiks gėlių ir dar labiau mylinti anyta, kuri negalės atsidžiaugti, tokią gerą marčią gavusi…

Nors, gal ne… Šiek tiek pagražinam mes viską… Bet juk tai darom ne iš blogos valios – tiesiog nesinori, kad tu sužinotum visą tiesą apie vedybinį gyvenimą ir pabėgtum nuo altoriaus. Bet geriausių draugių pareiga reikalaute reikalauja atskleisti bent vieną kitą tikrojo vedybinio gyvenimo paslaptį. Klausyk įdėmiai, jos tokios:

Kad ir kaip žavėtumeisi įvairiomis salotomis, sojomis ar kitais į mėsą nė iš tolo nepanašiais valgiais, tavasis vyras iš visų jėgų neigs jų egzistavimą ir tu niekaip jam neįrodysi, kad kai kurios jūros gėrybės maistingumu nenusileidžia mėsai.
Į viršų

Apie vyrą

Turbūt žinai, kad dažnas vyras širdyje ilgai išlieka vaiku, tikinčiu pasakomis. Mėgstamiausia jų pasaka – apie gražuolę Vasilisą, kuri vyrui miegant už jį atlieka, atrodo, neįveikiamus darbus. Na, pavyzdžiui, surenka išmėtytas po kambarį kojines. O kas atliks Vasilisos vaidmenį, turbūt ilgai spėlioti nereikia… Tad ruoškis, mergyte.
 
Kad ir kaip įtikinamai Tavo išrinktasis žadėtų tapti geriausiu Tavo draugu, nė nemanyk, kad jis atstos Tau mus – geriausias Tavo drauges! Nesitikėk, kad jis turės kantrybės su tavimi apeiti visas milžiniško prekybos centro batų parduotuves, kantriai laukti, kol išsimatuosi mažiausiai 25 poras batų… kad galų gale išgirstų iš tavęs, kad tau tų batų visai nereikia, – juk turi bent tris poras šiam sezonui! Ne, brangute, vyrai tiek kantrybės neturi – šia nuostabia savybe apdovanotos tik tavo ištikimiausios draugės, jos su malonumu apeitų su tavimi kad ir visas mieste esančias batų parduotuves!
 
Pabaigai norėtume pakalbėti apie stebuklingą vestuvinio gyvenimo elementą – kai kurie naivuoliai jį vadina DARBŲ PASIDALIJIMU… Skamba žavingai, ar ne? Taip ir įsivaizduoji, kaip grįžusi namo pagaminsi valgyti, o tavasis (net neprašytas) klusniai pakils nuo vakarienės stalo ir nužingsniuos į virtuvę plauti indų. Na gerai, gerai, negalime tvirtai teigti, kad tokia scena pasitaiko tik filmuose. Galbūt tau iš tiesų pasisekė ir tavo išrinktasis noriai padės tau namų ūkyje, bet, gali būti ir taip, kad tau teks ne vieną vakarą vargti aiškinant brangiajam, kad puoduko pakišimas po šalto vandens srove anaiptol neprilygsta jo išplovimui. Ir tai tik švelniausias variantas. Bet mes nuoširdžiai tikim, kad didesnių rūpesčių nei indų plovimo pamokėlės tau neiškils, o jeigu iškils, tu juk visada žinai, į ką gali kreiptis pagalbos – žinoma, kad į mus!
Į viršų

Mergvakario šūkis

Nes mes Tavo draugės
Dabar ir per amžius!
Šiandieną nustok aistras savo tramdžius!
Į viršų

Mergvakario istorija

Būdama maža, kartu su tėvais žiūrėdavau senus filmus, kuriuose mane ypač traukė retro stiliaus aktorių šukuosenos ir apdarai. Kažkur, tolimoje širdies kertelėje, puoselėjau svajonę atrodyti kaip Audrey Hepburn: retro stiliaus šukuosena, maža juoda suknele ir ilgomis tos pačios spalvos pirštinaitėmis. Savo nelaimei (nors gal ne, – vis dėlto – savo laimei) vieną kartą prasitariau apie tai savo draugėms…

***

Bėgte bėgo paskutinės dienos, likusios iki mano vestuvių. Kalnai rūpesčių, užgriūnančių kiekvieną būsimąją nuotaką, taip išvargino, kad maldavau draugių neprisigalvoti nieko ypatingo mano mergvakariui. „Mes tiesiog ramiai pasėdėsime prie taurės raudonojo vyno ir krimsime mano firminius vanile kvepiančius sausainiukus“ – sakiau aš joms.

Bet geriausios draugės tam ir yra, kad suprastų, kada tave palaikyti tiesiog būtina, o kada tiesiog reikia užmerkti akis prieš tavo nusiskundimus ir viską padaryti savaip, nes, kad ir kaip jos pasielgtų, tai visada bus tik tau į naudą.

Taigi atėjo lemtingasis mergvakario vakaras. Kuičiaus virtuvėje, kepdama savo firminius sausainukus, šaldytuve stovėjo butelis mūsų su merginomis mėgstamiausio vyno. Žodžiu ruošiausi idealiam, mano nuomone, mergvakariui. O idealus jis man atrodė toks, kai prie taurės vyno geriausios draugės prisimena prabėgusius (deja ) laisvės metelius ir juokiasi, prisimindamos jaunystės nuklydimus.

Staiga sulaukiau skambučio į duris. Pagalvojau – kas gi tai galėtų būti, juk aš nieko nelaukiu, o merginos turėjo pradėti rinktis tik už kelių valandų. Atidariusi duris, pamačiau žavią smulkutę moterį, rankose laikančią gražiai įvyniotą nemažą dėžutę, perrištą rožiniu kaspinu. „Po galais, merginos!.. Ir kodėl gi jūs niekada manęs nesiklausote?“ – supykusi pagalvojau.

Moteris prisistatė esanti Rasa, proginių rūbų salono darbuotoja, laisvalaikiu dirbanti kirpėja ir atėjusi čia mano draugių prašymu.

- Išvyniokite dėžutę, – tarė ji su šypsena lūpose.

Paklausiusi jos, atrišau kaspiną, išpakavau dėžutę iš dovanų popieriaus ir atidariau ją. Viduje, po šiugždančiu slidžiu audiniu slėpėsi nuostabi juoda suknelė, su prie jos priderinta lapės kailio imitacija.

- Pasimatuokite, – tarė Rasa, – turėtų būti jūsų dydžio.

Ir iš tiesų, suknelė gulo ant mano kūno tarsi antroji oda. Palaukusi, kol atsižavėsiu naujuoju savo įvaizdžiu, Rasa įteikė man aksomu dengtą dėžutę, atidariusi ją, negalėjau patikėti savo akimis. Viduje buvo mano išsvajotosios ilgos juodos pirštinaitės, puoštos Swarovskio kristalais.

- Dabar belieka užbaigti šį ansamblį, tarė Rasa, šelmiškai nusijuokusi iš mano apstulbusios veido išraiškos. – Jūsų prieškambaryje stovi puikus didelis veidrodis. Ar nenorėtumėte atsisėsti priešais jį ir galutinai išpildyti savo seną svajonę tapti retro dievaite?

Ką gi aš galėjau atsakyti? Žinoma, kad sutikau. Po valandos nebegalėjau savęs atpažinti: mano galvą puošė įmantriai subanguoti ir į viršų sukelti plaukai. Atrodžiau kaip iš akies traukta Audrey Hepburn.

Baigusi darbą, Rasa paliko man užantspauduotą voką ir, mirktelėjusi akimi, palinkėjo gero vakaro. Atplėšusi voką, radau sostinės žemėlapį su raudonu iksiuku, tarsi kokiame lobių žemėlapyje. Ženklas žymėjo Trijų kryžių kalną.

Vos nepamiršau jums papasakoti, kad Rasos atneštoje dėžutėje dar slėpėsi ir aukštakulniai įspūdingais kulniukais. Neslėpsiu, kad tokia avalynė – tikra mano aistra, bet, kai pamačiau, kad turėsiu aplankyti Trijų kryžių kalną, o laiške buvo aiškiai nurodyta, kad ten užsikabaroti turėsiu apsirėdžiusi suknele, pirštinaitėmis ir aukštakulniais!, vos infarkto negavau. „Jums už tai atsirūks, mergičkos“ – šveniai pyktelėjusi pamąsčiau.

Ir, nusiteikusi tai nežiniai, kuri manęs laukia bei išsipusčiusi tarsi holivudo dievaitė, išėjau į gatvę ir patraukiau Trijų kryžių kalno link.

Tačiau, jau žengusi pirmuosius žingsnius Pilies gatve, supratau, kad įvykdyti užduotį bus kur kas sunkiau nei tikėjausi. Man bekaukšint grindiniu aukštakulniais bateliais, pasidabinus juoda kokteiline suknele, puošta lapės kailio imitacija ir ilgomis pirštinaitėmis, kone kiekvienas praeivis gręžiojosi, su šypsena nužvelgdamas mano garderobą.

Gal ir nebūčiau taip kritusi į akis, jei šalia manęs žingsniuotų elegantiškas vyriškis ir miestą jau gaubtų vakarėjančios sutemos, bet juk aš ėjau viena vidury dienos, kai net didžiausios ponios dar vaikšto apsirengusios kasdieniais ar bent jau darbo rūbais.

Pasiekusi pirmuosius laiptelius, vedančius ant Trijų kryžių kalno, smarkiai įkvėpiau ir pasiryžau tikram išbandymui savo kojytėms (bent jau sužinosiu ar yra nors kiek naudos iš sporto salės lankymo ).

Įveikusi pusę kelio, supratau, kad treniruotės sporto salėje ir dešimties metų aukštakulnių nešiojimo stažas man iš tiesų pravertė, nes visiškai nejutau nuovargio, o tik didėjantį jaudulį, o, užkopusi į patį viršų ir išvydusi, ką iš tiesų sumąstė mano draugės, supratau, kad tas jaudulys kilo ne be reikalo ir tai, kas manęs laukia, yra tūkstantį kartų geriau už tą mano planuotąjį ramų pasisėdėjimą prie vyno taurės…

Prieš mano akis atsivėrė stulbinanti Vilniaus panorama, kurios fone, šalia Trijų kryžių puikavosi antikvarinės, tarpukario laikus primenančios kėdės ir tokio pat stiliaus stalas, puoštas nuostabia laukinių gėlių (mano mėgstamiausių) puokšte, šalia kurios saulėje žibėjo brangaus vyno butelis ir prabangios taurės. Kėdėse, žinoma, sėdėjo mano ištikimosios draugės, lygiai kaip ir aš, pasidabinusios retro stiliaus suknelėmis ir šukuosenomis.

Kelią link jų man užstojo senovinis fotoaparatas, pastatytas ant trikojo ir be galo žavus fotografas, pasipuošęs fraku ir cilindru.
Madam, – kreipėsi jis į mane, – prašau eiti paskui mane.

Apsalau nuo jo žemo balso ir tarsi užhipnotizuota leidausi palydima iki vienos tuščios kėdės, stovėjusios viduryje kitų, kuriose, šelmiškai besišypsodamos, sėdėjo mano draugės. Galantiškas vyro dėmesys ir nepakartojamo seksualumo balsas privertė mane užmiršti viską pasaulyje tarsi kokiai sužavėtai šešiolikmetei ir neleido man pulti koneveikti draugių, kodėl gi jos sugalvojusios man tokią išdaigą…

Palydėjęs mane iki kėdės, fotografas, užėmė savo vietą prie fotoaparato ir tada jau prasidėjo… Nuotrauka po nuotraukos, viena poza po kitos ir daugybė senovinių atributų, matyt, mano draugių pasiskolintų iš teatro tam, kad fotosesija dvelktų tikru retro žavesiu.

Fotografavomės su puikiais skėčiais nuo saulės, dar kitoje nuotraukoje, turėjome koketiškai pozuoti, besivėduodamos senovinėmis vėduoklėmis, trečioje nuotraukoje mus užfiksavo, besidaužiančias brangaus vyno taures. Vėliau mūsų laukė dar daugybė kitų kadrų, kuriuose atsispindėjo trisdešimtųjų metų aukštuomenės stilius ir prabanga… ir visa tai nepakartojamo grožio Vilniaus panoramos fone!

Turbūt nė negalėjau įsivaizduoti nuostabesnio mergvakario. Žinoma, po fotosesijos mes sėdome į limuziną, kuris mus nugabeno į pokylių salę, išpuoštą pagal vakaro temą, kurioje linksminomės iki paryčių. Vynas liejosi laisvai, o įspūdžiai, patirti tą dieną man išliks visam gyvenimui…

***

Ar atsimenate, kaip pradžioje rašiau, kad kažkur, tolimoje širdies kertelėje, puoselėjau svajonę atrodyti kaip Audrey Hepburn: retro stiliaus šukuosena, maža juoda suknele ir ilgomis tos pačios spalvos pirštinaitėmis? Ligi šiol netikiu, kad mano svajonė išsipildė!
Į viršų